Meškiuko ir tigriuko laimės paieška

Maži ir dideli, jauni ir seni, mylintys ir vieniši. Dėkingas
už dėmesį ir palaikyma, atliekant man šį kartais sunkų darbą. Buvo
malonu skaityti jūsų komentarus, suradau kelis žmones, kurie suteikė
man trupinėlį laimės, šypsnį veide. Ačiu kad esat, ačiu, kad palaikėt
mane.

Viskas kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Taigi baigėsi
šis etapas. bet pabaiga tam ir skirta. Kiekviena pabaiga yra kažko
naujo pradžia. Amžinas ciklas būties ir nebūties. Gimimo ir mirties.

[tiems kurie pirmą kart čia užsuko]

Sveiki, taigi jei norite prisiminti vaikystę, ji čia, visai šalia.
Tereikia nuo galo skaityti iki paskutiniojo įrašo, ir jus atrasite
nuostabiają Panamą, lobių paieškos nuotykius, galbūt suprasite kas yra tikrasis lobis, kas yra Draugystė, kas yra gyvenimo vertybės… Arba tiesiog, praleiskite laiką su knyga. gražia knyga.

Tigrinis Antinas RRRrrrrrrr….

Rodyk draugams

— Ak, Tigre,— sušuko Meškiukas,— sakyk ką regi mūsų žvalgios akys!
— Trobą, Meški. Nuostabiai, stebuklingai gražią trobą. Su kaminu.
Gražiausią pasaulyje trobą, Meški. Juk mes galėtume joje gyventi.
— Kaip čia tylu ir jauku, Tigre,— šūkčiojo Meškiukas.— Tik paklausyk!
Nuo vėjo ir lietaus jų sena troba buvo šiek tiek apšepusi, užtat
bičiuliai jos ir nepažino. Medžiai ir krūmai buvo užaugę didesni,
viskas tarsi padidėję.
— Čia viskas daug gražiau, Meški,— aikčiojo Tigriukas.— Kokia nuostabiai, stebuklingai graži toji Panama, ar ne?
Jie ėmėsi tvarkyti trobą. Meškiukas uždengė stogą ir sumeistravo stalą, dvi kėdes ir dvi lovas.
—  Man pirmiausia reikia supamojo krėslo,— pareiškė Tigriukas,— nes kaip kitaip aš supsiuos?

Ir jis pasidirbo supamąjį krėslą.
Paskui jiedu prisodino sodą visokių augalų, ir netrukus čia pasidarė
taip gražu kaip ir seniau. Meškiukas eidavo meškerioti, o Tigriukas —
grybauti. Dabar čia buvo dar gražiau, nes bičiuliai nusipirko pliušinę
sofą, minkštą minkštutėlę. Jiems atrodė, kad nėra pasaulyje gražesnės
vietos už trobelę tarp krūmokšnių.
— Ak, Tigre,— kasdien kartodavo Meškiukas,— kaip gerai, kad mes suradome Panama, tiesa?

— Taip, pritardavo Tigriukas,— suradome savo svajonių šalį. Niekada, niekada mes iš čia niekur neisim.
Tu manai, kad jiems iš viso nereikėjo keltis iš namų?
Tu manai, kad jie be reikalo keliavo tą tolimą kelią?
O ne! Juk tuomet nebūtų sutikę nei lapino, nei varnos. Nebūtų
susipažinę su kiškiu ir ežiu ir niekada nebūtų sužinoję, kokia jauki
yra graži, minkšta pliušinė sofa.

Rodyk draugams

Taigi, sukūriau http://www.blogas.lt/manoakys/ 
Žiūrėkite, nekeskite, dievinkite, reikškite emocijas. Diskutuokite,
ginčykites. Kad tik tai padėtu man jūsų nepalikti. Kad tik aš
užsikabinčiau ir tęsčiau šią virtualią kelionę po savo praeitį, dabartį
ir ateitį…

Ačiū už dėmęsi, einu miegoti. Dizaina tingiu daryti. Gal kadanors.

Vaidas

Rodyk draugams

Jie nuvilko plaustą į upę ir nusiyrė į kitą krantą.

-Atsargiai, Meški,- sušuko Tigriukas,-kad Tigrine Antis neapvirstų! Juk ji nemoka gerai plaukti.
Kitame krante jie patraukė paupiu, ir Meškiukas tarė:
— Gali ramiai žingsniuoti man iš paskos, aš žinau kelią.

- Tada mums niekas nebaisu,-pasakė Tigriukas, ir jie ėjo, ėjo, kol priėjo tiltelį.
Tą tiltelį kadaise buvo sukalęs pats Meškiukas;
mat jiedu dabar buvo jau visai prie pat krūmokšnių, už kurių slėpėsi jų trobelė.
Bet bičiuliai tiltelio nepažino, nes per laiką upė jį buvo apardžiusi.
— Reikia pataisyti tiltą,— nusprendė Tigriukas.— Tu kilstelėk lentą iš
apačios, o aš spustelėsiu ją iš viršaus. Tik žiūrėk, kad Tigrinė Antis
į “vandenį nenuriedėtų.
Ei, Meškiuk, Tigriuk! Štai ir vėl upe plaukia butelis su laišku. Gal tame laiške slapta žinia?

Argi jums nė kiek nerūpi tikrų plėšikų lobiai Viduržemio jūroje? Nespėjot, jau praplaukė butelis.

Kitame krante bičiuliai rado rodyklę. Ji gulėjo nuvirtusi žolėn.
—  Ką ten pamatei, Tigre?
—  Kur?
—  Va čia!
—  Rodyklę.
—  O kas ant jos parašyta?
—  Nieko, aš juk nemoku skaityti
—  Pa. . .
—  Paragvajus.
—  Ne.
—  Panosė.

— Ne, kvaiša tu. Pa-na-ma. Panama. Tigre, mes Panamoje! Savo svajonių šaly, valiooo! Eikš, pašoksim iš džiaugsmo.

Ir jie leidosi šokti - į vieną pusę ir į kitą, ir suktis rateliu.
O tu ar jau žinai, kas tai per rodyklė? Ką? Žinoma.
Paėję dar galiuką, draugai pamatė apleistą trobą su kaminu.

Rodyk draugams

Kartą bičiuliai sutiko varną.
Paukščiai  nekvaili, — tarė Meškiukas ir paklausė varną kelio.
—  Kokio kelio? — pasiteiravo varna.— Kelių yra galybė.
—  Į mūsų svajonių  šalį,— atsakė Meškiukas.— Ten viskas kitaip. Daug gražiau, daug labiau…
—  Tokią šalį galiu jums parodyti,— pasakė varna — paukščiai gi viską žino.— Skriskite man iš paskos. Plast paplast!..

Ir ji užplasnojo ant žemiausios, didžiulio medžio šakos. Paskui dar
aukščiau, dar aukščiau. Bičiuliai nemokėjo skraidyti, vien laipioti.
—  Tik nepaleisk manęs, Meški! — riktelėjo Tigriukas.— Tigrinė Antis ratą išsisuks…
—  Štai,— pareiškė varna,— čia.
Ir ji mostelėjo sparnu, rodydama aplink.

— O-o-o! — sušuko Tigriukas,— kaip čiaaa gražu! Ar ne. Meški?
— Per visą gyvenimą nieko gražesnio nesu regėjęs,— tarė Meškiukas.

Bet tai ką jie išvydo, buvo ne kas kita, kaip tas kraštas ir ta upė,
kur jų visą laiką gyventa. Toliau tarp medžių, mažas namelis. Tik niekuomet bičiuliai nebuvo matę šito krašto iš viršaus.
—  Ak, štai kur toji Panama… — džiūgavo Tigriukas. — Eikš,
traukiam toliau, prie upės. Pasistatysime nedidelį jaukų namelį su
kaminu. Juk mums nėra ko bijoti, Meški.
Jie išsiropštė iš medžio ir netrukus priėjo upę.
Kurgi liko jūsų valtis, Meškiuk ir Tigriuk? Plūduriuoja sau upėje prie mažos trobelės.
—   Klausyk, paieškok lentų ir medgalių,— paprašė Meškiukas.
Ir padarė jis plaustą.

“Kaip gerai,— pamanė sau Tigriukas,— kai turi draugą, kuris moka padirbti plaustą. Nieko gali nebijoti“.

Rodyk draugams

Kai lietus liovėsi, bičiuliai patraukė toliau. Paskui jie išalko, ir Meškiukas tarė:
— Aš turiu meškerę, eisiu gaudyti žuvies. Palūkėk po didžiuoju medžiu, Tigre. Ir ugnelę jau gali sukurti, kepsim žuvį.
Bet upės čia nebuvo, o kur nėra upės, nerasi ir žuvies. O kur nėra žuvies, negelbės nė meškerė.

 

Gerai, kad Tigriukas nors grybų rado, antraip būtų mirę badu.
— Kai turi draugą, kuris moka grybauti,— pasakė Meškiukas,— nieko gali nebijoti. Tiesa, Tigre?
Netrukus jie sutiko du žmones — kiškį ir ežį, kurie gabeno į namus savo derlių.

— Užeikite pas mus,- pakvietė šiedu, - galėsite pernakvoti. Mes visuomet džiaugiamės svečiais, jie vis papasakoja  ką nors nauja.

 Meškiukas ir Tigriukas įsitaisė ant jaukios sofos.
— Tokia sofa — geriausias dalykas pasaulyje,— nusprendė Tigriukas.—
Panamoje mes irgi nusipirksime tokią sofą, tuomet tikrai turėsime visa,
ko širdis geidžia. Ar ne?

— Taip,— pritarė jam Meškiukas.
O  paskui  Meškiukas visą vakarą pasakojo šeimininkams apie Panamą.
— Panama,— kalbėjo jis,— tai mūsų svajonių šalis, nes Panama visa visutėlė kvepia bananais. Ar ne, Tigre?
—  O mes nebuvome nuėję niekur toliau, tik iki lauko galo,— pasakė
kiškis.— Tas laukas ligi šiolei ir buvo mūsų svajonių šalis, nes ten
auga javai kuriais mes mintame. Bet nuo šios dienos mūsų svajonių šalis
bus Panama.
 O, Panama labai graži, ar ne, ežiuk?
Meškiukui ir Tigriukui buvo leista miegoti ant gražiosios sofos. Tą naktį visi keturi sapnavo
Panamą.

Rodyk draugams

Paskui jie pamatė senį lapiną, kuris kaip tik ruošėsi švęsti savo gimtadienį su žąsim
—  Kur   čia   kelias   į   Panamą? — paklausė
Meškiukas.
— į kairę,— nesukdamas galvos atsakė la­pinas, mat nenorėjo ilgiau trukdytis.
Bet jiems reikėjo ne į kairę. Geriau nė nebūtų klausę.

Paskui sutiko karvę.
—   Kur kelias į Panamą? — pasiteiravo Meš­kiukas.
—   Į kairę,— atsakė karvė.— Dešinėje gyve­na valstietis, o kur gyvena valstietis, ten negali būti Panama.
Ir vėl ne ten. Kurgi nukeliausi, visą laiką suk­damas kairėn?
Teisingai!  Kaip tik ten, iš kur išėjai.

O čia dar ėmė lyti, lašai pabiro iš dangaus ir biro, ir biro, ir biro. . .
— Kad nors Tigrinė Antis neperšlaptų,— ne­rimavo Tigriukas.— Daugiau aš nieko nebijau.
Kurgi jūsų gražusis lietsargis, Meškiuk ir Tigriuk? Kabo namuose prie durų. Taigi, taigi!

Vakare Meškiukas iš dviejų skardos statinių padarė būdelę nuo lietaus. Jie susikūrė laužą ir ėmė šildytis.
— Kaip gera,— tarė Tigriukas,— kai turi draugą, kuris surenčia būdelę nuo lietaus. Nieko gali nebijoti.

(laukite tęsinio)

Rodyk draugams

Sveiki vaikučiai ir jų mamytės ;)
Pirmam
sniegui padengus plonu sluoksniu pilką ir depresijos iškankintą žemę,
aš vėl grįžau. Ir štai dėl nenustatytų priežasčių nutrūkusi knygutė vėl
tęsiama! Šį kartą idėsiu daugiau jos nei paprastai (Gal nors taip
išpirksiu savo kaltę ? :)

Valgyti visuomet taisydavo Meškiukas, jis buvo geras virėjas.
— Jums žuvies su druska ir pipirais, ponas Tigre, o gal su citrina ir svogūnais?
— Su viskuo,— sakydavo Tigriukas,— be to,didžiausią porciją.
Paskui juodu užkrimsdavo troškintų grybų, o desertui užsigardžiuodavo miško uogų kompotu ir medumi.
Išties gražiai juodu gyveno toje mažoje jaukioje trobelėje prie upės…

Bet vieną dieną upe pro šalį plaukė kažkokia dėžė. Meškiukas ištraukė tą dėžę iš vandens, apuostė ir tarė:
— O-o-o… Bananai…

Dėžė iš tiesų kvepėjo bananais. O kas ant jos užrašyta?
— Pa-na-ma,—
perskaitė Meškiukas.— Dėžė atkeliavo iš Panamos, o Panama kvepia
bananais. Ak, Panama — tai mano svajonių šalis,— nutarė Meškiukas.
Jis tekinas parbėgo namo ir iki išnaktų pasakojo Tigriukui apie Panamą.

—  
Panamoje,— sakė Meškiukas,— viskas daug gražiau, žinok. Juk Panama visa
visutėlė kvepia bananais. Panama — tai mūsų svajonių šalis, Tigre.
Rytoj pat mums reikia traukti į Panamą, o kaip tu manai, Tigre?
—   Rytoj pat,— sutiko Tigriukas,— juk bijoti mums nėra ko, Meški. Bet ir mano Tigrinė Antis keliaus drauge.
Kitą rytą jie atsikėlė gerokai anksčiau nei visuomet.
—   Kai nežinai kelio,— pareiškė Meškiukas, — pirmiausia reikia rodyklės.
Tad iš dėžės jis padirbo rodyklę.

—   Reikia pasiimti ir meškerę,— nutarė Meškiukas,— nes kas
turi meškerę, turės ir žuvies. O kas turės žuvies, tas badui į akis
nežiūrės…
—  O kam badas nebaisus,— pridūrė Tigriukas,— tam visai nėra ko bijoti. Tiesa, Meški?
Tigriukas pasiėmė dar ir raudonąjį puodą:
—   Kad galėtum man kasdien ką nors skanaus išvirti, Meški. Aš taip mėgstu, ką tu pataisai. Mmmm…
Meškiukas nusičiupo juodąją skrybėlę, ir bičiuliai leidosi į kelią. Pagal rodyklę. Ta kryptimi palei upę…

Ei,
Meškiuk, Tigriuk! Žiūrėkit! Butelis su laišku plaukia upe! Gal tame
laiške slapta žinia apie jūrų plėšikų lobį? Nespėjot. Jau praplaukė.
—   Labas, pele,—pasisveikino Meškiukas,— mes keliaujam į
Panamą. Panama — mūsų svajonių šalis. Ten viskas  kitaip, 
daug labiau…
—   Labiau nei mūsiškiame pelių urve? — paklausė pelė,— Negali būti.
Ak, ką tos pelės išmano apie Panamą? Nieko, nieko ir dar kartą nieko.

Rodyk draugams

Gyveno kartą paupy Meškiukas ir Tigriukas. Ten, prie didžiulio medžio, kur į dangų kyla dūmai.
Ir valtį jiedu turėjo.

Gyveno mažoje jaukioje trobelėje su kaminu. — Kaip mums gera,— sakydavo Tigriukas,
— turime visa, ko tik širdis trokšta. Ir nieko nesibijome. Mes gi tikri stipruoliai.
Tiesa, Meški? — Taip,— pritardavo jam Meškiukas.— Aš stiprus kaip meška, o tu stiprus kaip tigras.
Ko daugiau norėti?

Kiekvieną dieną Meškiukas eidavo meškerioti, o Tigriukas — grybauti į mišką.

Rodyk draugams

Taigi, pakankinau jumis ilgokai ir pagaliau prisiruošiau parodyti siurprizą. O jis štai koks :

Rodyk draugams